Ar galite patikėti, kad jau beveik dvi savaites mokykla vėl pilna vaikų juoko ir jų nesibaigiančios ir per kraštus trykštančios energijos? Bet prisiminkime dieną, kai vaikai su jauduliu ir gėlėmis, rudenėjančiomis miesto gatvėmis, skubėjo į mokyklą, kurioje laukė jų pasiilgę mokytojai, auklėtojai bei visa mokyklos bendruomenė.
Po ilgos pertraukos mokykloje vėl skambėjo skambutis. Jis į mokyklos salę sukvietė gausų būrį: vaikus, tėvelius, mokytojus bei visus, kam ši mokykla bei joje esantys žmonės yra svarbūs. Šventę pradėjome su giesme lūpose ir džiugesiu širdyse, klausėmės įkvepiančių pastoriaus ir direktoriaus kalbų, ir kiekvienas mintyse sau žadėjom, kad šie metais bus geresni, džiugesni, pilni gėrio ir meilės ne tik kitiems, bet ir sau.
Savo mokyklos nepamiršo ir Eliza, kuri dabar jau pirmo kurso studentė. Ji kalbėjo kaip svarbu turėti tikslų ir svajonių, kaip nepavargti jų siekiant, kaip nepaleisti savo svajonės vėjais, kai būna sunku. Eliza, visiems susirinkusiems, padovanojo turbūt beveik kiekvieno širdelę suvirpinusią giesmę, kuri turbūt dar ilgai išliks daugelio atmintyje.
Šventei pasibaigus mokiniai skubėjo į klases susipažinti su naujomis auklėtojomis, dar nematytais ir nepažintais, bet jau klasės draugais.
Gerų visiems NAUJŲ MOKSLO METŲ!
„Darykit, kas nepadaroma, siekit nepasiekiamo, gardžiuokitės tuo, kas be skonio, skaitykitės su nereikšmingu kaip su svarbiu, iš mažo padarykit, kad būtų gausu, į priešiškumą atsakykit dorybe; tikėkitės, kad gali būti sunku, nors kol kas lengva, mažus pasiekimus paverskit dideliais.“
2015-09-11
